Site Overlay

#PROTESTAS | Rež. Žilvinas Vingelis

22 d. (šeštadienis) 22.00 | Kaunas 2022 biuras, Laisvės al. 36, tiesioginė transliacija ant M. Žilinsko galerijos sienos, Nepriklausomybės a. 12, RENGINYS NEMOKAMAS

Iniciatorius ir režisierius: Žilvinas Vingelis
Videomenininkas: Kornelijus Jaroševičius
Kompozitorius: Andrius Šiurys
Dailininkė: Dovilė Gecaitė
Aktoriai: Vilma Raubaitė, Šarūnas Banevičius, Gytis Laskovas, Deividas Breivė, Saulė Sakalauskaitė ir Kamilė Lebedytė
Partneriai: Kauno miesto kamerinis teatras
Vizualas: Deividas Breivė
Prodiuseris: Kosmos Theatre (direktorius Darius Vizbaras, meno vadovas Žilvinas Vingelis)

Trukmė: 100 min.

#PROTESTAS – karantino įkvėptas ir režisieriaus Žilvino Vingelio su vizualinioeksperimentų teatru Kosmos Theatre inicijuotas eksperimentinis teatro projektas skirtas analizuoti teatro ribas ir prisitaikyti prie sudėtingo laikotarpio, reaguojant į jį atvira, staigia ir aktualia teatrine kūryba. Karantino metu internetinis spektaklis buvo gyvai transliuojamas iš aktorių namų, o ConTempo festivalyje žiūrovai jį galės išvysti trimis būdais: stebėti atliekamą gyvai „Kaunas 2022“ biuro vitrinoje, projekcijoje ant Mykolo Žilinsko galerijos sienos bei virtualiai, tiesioginės transliacijos metu internete. 

Spektaklis leis šviežiai permąstyti šiuo metu naujai žmoniją užgriuvusias vienatvės, izoliacijos, socialinės distancijos, bendravimo internetu, įspūdžių susiaurėjimo, nežinomybės, baimės bei atsakomybės prieš kitus temas.

Specialiai šiam projektui sukurtos Godos Simonaitytės pjesės #PROTESTAS veiksmas nukelia į 2220-uosius metus bei utopinę Monaksijos valstybę (graik. Μοναξιά – „vienatvė“), kurioje izoliacijoje gyvenantys žmonės susitinka internetinėje erdvėje tam, kad išmoktų prarastų socialinių įgūdžių bei susigrąžintų ilgainiui prarastas emocijas. Monaksija – uždara utopinė ypatingai moderni, taupi, ekologiška ir maksimaliai mechanizuota kolektyvinio turto betautė valstybė. Joje gyvenantys monaksiečiai – racionalūs, uždari, emocijas užgniaužę ir nuo vaikystės izoliacijoje bei socialinėje distancijoje gyvenantys žmonės. Monaksijos tikslas – siekti tobulumo. Šalies progresui ilgainiui pradėjęs koją kišti žmogiškumas buvo pradėtas suprasti, kaip liga, o žmogiškos emocijos – simptomais, kuriuos privaloma gydyti.

Ar mes galėtume gyventi pilnavertį gyvenimą be savo kasdienių, kad ir itin menkų ir kartais mus erzinančių emocijų? Ar mes galime būti laimingi pasiaukodami vardan aukštesnio tikslo? Ar izoliacija ir socialinė distancija nedaro mūsų dar jautresniais ir atviresniais vienas kitam? Besąlyginio mokslo progreso ir žmogaus vidinio gyvenimo darna – ar įmanoma tai suderinti? Žmogus – naikintojas ar gelbėtojas?